Paskutiniai ir vėliausi Josvainių bažnyčios atlaidai buvo švenčiami sekmadienį, lapkričio 3 d., praėjus Vėlinių minėjimui. Kaip ir pridera per atlaidus, įvyko mažoji procesija bažnyčios viduje, meldėmės be galo gražia litanijos malda į visus šventuosius, giedojome „Te Deum laudamus”.
Pamoksle klebonas uždavė loginį šoką, prieštarą, tvirtindamas, kad kas teigia esąs šventas, tas meluoja. Tačiau ir tas, kuris teigia esąs nešventas, irgi meluoja. Šventumo pradas suteiktas kiekvienam per Krikštą ir kaskart pasireiškia žmogaus susitikime su Dievu maldoje, sakramentuose, Dievo žodyje, sekmadienyje, Mišiose. Be abejo, šventumui prieštarauja nuodėmės žeidžiama širdis ir gyvenimas, maldingumo dvasios praradimas. Nors atsitinka nelaimė į nuodėmės purvą įkristi, bet yra laime į šventumo šaltinį įžengus apsiprausti. Absoliuti dauguma šventųjų šventumo sėmėsi išpažinties sakramente ir šv. Komunijoje.
Klebonas džiaugėsi, jog žmogaus sielą žlugdančiame dabartiniame pasaulyje žinome, kas mus gali įkvėpti, praturtinti, suteikti atsakymus ir užtarti Danguje – tai šventieji. Kiekvieno jų gyvenimo istorija yra nepakartojama ir neatkartojama, tačiau įrodanti, jog daug ką galima pakeisti savo viduje ir kasdieniame gyvenime Dievo malonei veikiant.
Sekmadienio evangelijoje buvo skaitomas Jėzaus pamokymas apie svarbiausią Dievo įsakymą gyventi meilėje Dievui, artimui ir sau. Su juo nuostabiai susišaukia šv. Jono Pauliaus žodžiai, jog šventumo galima siekti ne tik laikant rankose vyskupo lazdą, tačiau ir šluotą. Tai tarnystės kitiems ženklas, kai darbai atliekami iš meilės Dievui ir artimui, taip pat savo gyvenimui. Ko gero tai pati paprasčiausia šventumo formulė.
Nuoširdi padėka visiems prisidėjusiems prie atlaidų šventės, patarnautojams, choristams, maldininkams, taip pat daktarei Giedrei už gėlių auką šventovei ir pagarbos gestą šventiesiems.
