Rugsėjo 2 d. 9 val. parapijiečiai susibūrė bendrai maldai už mokinius ir mokytojus, už visus, kurie atsakingi už jaunosios kartos ugdymą. Buvo atnašaujamos šv. Mišios, sukalbėta malda į Šventąją Dvasią, prašant jos šviesos ir išminties.
Pamoksle ir prakalboje klebonas priminė pop. Benedikto XVI žodžius, jog žmogaus siela kyla dviem sparnais: protu ir tikėjimu. Jie vienas kitą papildo, vienas kito reikalauja ir neprieštarauja. Be krikščioniškojo tikėjimo mokslas tampa keistas ir pavojingas, o be racionalaus pagilinimo ir įsitvirtinimo tikrovėje tikėjimas tampa erezijų ir nesusipratimų šaltiniu. Su pamuštu sparnu paukščiai neskraido, panašiai ir asmenybės nesubręsta be mokslo ir religijos darnaus derinimo.
Klebonas prisiminė ir apie vienoje šalyje darytą tyrimą, kuriame atsiskleidė, jog vienam norinčiam mokytis tenka trisdešimt nenorinčių. Penkiems norintiems melstis – penkiasdešimt nenorinčių, o 20 nenorinčių dirbti – 10 norinčių. Palinkėjo, kad būtų atvirkščiai, kad tas pagrindines pareigas ir užduotis atliktume noriai, nes tinginystė ir nenoras mokytis, dirbti ir melstis reiškia lėtą asmeninę ir tautos savižudybę, vargo ir problemų šaltinį.
Kita vertus, buvo pastebėta, jog kieno rankose yra švietimas, to rankose yra ir tautos likimas. Taip pat ir konkrečių vaikų likimas. Už švietimą atsakinga yra respublika, mokykla, konkretūs mokytojai, tėvai, tačiau ir vaikai. Kaip sakoma, patirtis yra gera mokytoja, tačiau kainuoja labai brangiai, todėl kur kas geriau yra mokytis. Kadaise savo rankose švietimą turėjo okupacinis, bedieviškas komunistinis režimas. Mokykla ugdė vergus blogio imperijai, naikindama tautinę savimonę, religiją ir kitas vertybes. Kam tarnauja dabartinė mokykla? Norisi linkėti, jog Lietuvai ir lietuviui.
Galų gale, verta kelti klausimą, kaip traktuoti besimokantį žmogų: ar kaip kibirą, į kurį kraunamos žinios, ar kaip žibintą, kurį reikia uždegti? Atrodytų, jog ugdymas turėtų uždegti žmogaus sielą gyvenimo prasme, išmintimi, džiaugsmu, kūrybiškumu, domėjimusi, brandžiais santykiais, kompetencija. Žinių gausa primena plytų krūvą, bet krūva dar nėra pastatas, todėl svarbu, kad atsirastų išminties aspektas, kuris viską stato į darnią visumą, suderina su gamtos, istorijos, kultūros, visuomenės kontekstu. Tais išminties šaltiniais yra istorija, literatūra, filosofija ir tikrai – krikščioniškoji religija, apvienijanti ir apibendrinanti tas sritis.