Vasario 16-ąją vienas jaunas vyras paklausė, kam užkabinau ant namo valstybės vėliavą. Pasirodo, jis nežinojo, kokia tai proga, ką ji reiškia. Beveik kasmet stengiuosi padaryti nedidelę apklausą tarp moksleivių (10-20 asmenų), kas yra Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji. Vos vienas kitas žino jų prasmę. Kad Lietuvos Respublikos švietimas neefektyviai ugdo busimuosius piliečius, nesunku pastebėti. Kodėl jaunimas yra kosmopolitiškas, nelojalus šaliai ir nusiteikęs papėgti į kitas šalis?
Atrodytų keistas dalykas laisvos valstybės tikrovėje, kad valstybinių, tautinių ar religinių švenčių šventimas yra mažo piliečių ratelio poreikis. Nepriklausomybė kilo ne iš laisvadienio ir poilsiavimo, todėl šios šventės padarymas laisvadieniu, sujaukė jos prasmę ir tikslą. Dabar tai yra masinio dykinėjimo diena. Prasmingiau būtų tą dieną dirbti bei mokytis, ir, jei įstaiga ar darbovietė darbo dienos rėmuose turėtų ir tos dienos minėjimą, leisti tai, pateisinti ir apmokėti.
Vos viena kita plazdanti Trispalvė, menkas žmonių dalyvavimas renginiuose išduoda, jog 35 metų puoselėti Nepriklausomybės ir patriotiškumo idealai nebuvo įtikinami ir vertinami, kad nors truputėlį dėl jų pasijudinus. Nemaža dalis piliečių demonstruoja abejingumą ir ignoranciją. Keista, kad iki šiol neišmokome švęsti prasmingas ir orias šventes ne priversti ir veidmainiškai, bet kaip laisvos šalies ir sąmoningi žmonės.
Kodėl turėtume švęsti Nepriklausomybės paskelbimo ir atkūrimo šventes?
1. Ji parodo, formuoja mus kaip naciją, sutelkia ir apvienija. Joje prisimenamas, aktualizuojamas ir sudabartinamas nacijos gimimas ir gyvavimas.
2. Turime dėti pastangas dėl savo savimonės, jog neatrodytume kaip neapsisprendę, tarsi nebūtų jokio skirtumo, kieno valiai ši šalis pasidavusi – savo ar svetimai. Nepriklausomybės šventėje sau ir kitiems pareiškiame savo valią likti suverenūs.
3. Ši šventė ir jos metu skelbiamos tiesos bei vertybės mus apibrėžia, padaro kitokiais, skirtingais, puoselėja ir suteikia tapatybę. Juk dėl teisės būti savimi kėlėme balsą ir ginklą, reikalaudami pagarbos ir lygiateisio pripažinimo. Kokia tapatybė įsivyrauja ten, kur Nepriklausomybės minėjimas nevyksta?
4. Nepriklausomybės minėjimas padeda stiprinti šalies ir tautos savigarbą tiek tarp piliečių, tiek tarptautinėje bendruomenėje. Priešingai, sunku tikėtis pagarbos iš kitų, ypač iš nedraugiškai nusiteikusių tautų.
5. Tai jaunąją kartą ir visuomenę ugdanti, motyvuojanti šventė. Kaip sekmadienio Mišiose kaskart pasikartojame krikščioniško gyvenimo tiesas ir jas įtvirtiname savo atmintyje bei apsisprendimuose, taip Nepriklausomybės šventėse turėtume pasikartoti esmines laisvės ir valstybingumo tiesas.
6. Tai šventė, kuri turi įkvėpti. Būtina stiprinti emocinį ryšį su savo tauta ir valstybe.
7. Tai ateitį statanti bei kurianti šventė, nes kol švęsime, tol mąstysime ir elgsimės kaip laisvos šalies piliečiai. Tik tos šeimos, mokyklos, seniūnijos, kuriose nuoširdžiai švenčiama ši šventė, sugebės perduoti valstybingumo vertybes.
8. Tai šventė, kurioje dėkojama Dievui už laisvės dovaną ir meldžiame palaimos. Kitų tautų sunkios išsivadavimo kovos įtikina, jog laisvę gavome kaip stebuklą. Šią mažą šalį ir tautą jau daug šimtmečių saugo ir gina ne tiek kariuomenė, kiek Dievas. Dalyvaudami pamaldose atliekame maldos pareigą už savo šalį, tautą, valstybę. Deja, Tėvynės ir jos Nepriklausomybės nebematome tikėjimo šviesoje, o valstybės himne šaukdamiesi saulės (gal tai poetinė metafora, o gal pakišta erezija?), kol kas prisišaukėme tik „Stalino saulę“.
9. Ši šventė – tai ir pilietinio solidarumo paminėjimas, padėka visų visiems už bendrystę, bendrą darbą, pasiektus rezultatus. Pavyzdžiui, švietimo sistema gauna daugybę milijardų, šiltas ir renovuotas mokyklas, nemokamą mokslą ir maitinimą, tačiau mokinių ir jų tėvų minėjimuose vos vienas kitas. Panašiai socialines išmokas gaunantiems piliečiams išdalinami kruvinu prakaitu uždirbti milijardai. Savo malda ir dalyvavimu jie pelnytai pagerbtų darbščiuosius ir sąžininguosiuos piliečius, kurie sukuria bendrąjį gėrį ir juo pasidalina. Deja, kai kurie į Dievą, tėvus ir valstybę žvelgia pretenzingomis akimis: duok duok, niekada gana, ir jokios padėkos bei pagarbos!
10. Išgyventi ir priimti savo šalį vien kaip darbo, atsakomybės ir prievolės vietą, būtų neteisinga. Mus turi paliesti ir esamų privalumų bei džiaugsmo savąja Tėvyne patirtis, todėl turėtų vykti iškilmingi koncertai, puoselėjamas visuotinis linksmumas, pagerbiami šaliai nusipelnę žmonės. Čia būtų galima paklausti: ar liūdime būdami nepriklausomi, ar džiaugiamės; kodėl nedžiugina Nepriklausomybės šventimas?
Taigi, tiek Vasario 16-osios, tiek Kovo 11-osios šventes turėtume švęsti iškilmingai, turiningai ir gausiu būriu. Kiekvieną sykį turėtų įvykti visos šalies mobilizacija. Deja, to nėra. Išvada ir atsakymas peršasi patys: Laisvė iškovojama darbu, pastangomis, kantrybe, tad jei laisvės dieną dykinėjama, jei tauta nesubrendo patriotiniam šventimui, toji diena galėtų būti įprasminta darbu. Gal dar ateis pilietinė branda, kai sugebėsime švęsti laisvadienį ne dykinėjimu.