Josvainiuose bažnyčia veikė jau prieš 1520 m. Taigi, parapijos istorija skaičiuoja virš 500 metų. Ilgaamžė istorija būdinga daugumai Lietuvos parapijų. Palyginimui, gyvūnų globos draugijos ar įvairios bendruomenės yra ką tik atsiradusios, tačiau pretenduoja į visas teises, nuopelnus, finansavimą ir privilegijas, tarsi būtų lygiavertės parapijoms savo nuopelnais, istorija ir kultūros indėliu. Iš įvairių raštų darosi aišku, jog ypač energetikos ar finansų ministerijos klerkai sistematiškai ir užsispyrusiai lygiuoja parapijas su gamyklomis ar šūnų prieglaudomis. Deja, Seimo jurisprudencija neretai stokoja šios šalies istorijos ir kultūros suvokimo. Nors skelbiamas Vasario 16-osios Respublikos tęstinumas, tačiau lieka neaišku, kuo konkrečiai tai pasireiškia, nes praktiškai turime postsovietinę tikrovę, slystančią į naujas neomarksimo formas.
Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius liudija, kad Josvainių seniūnas Leonas Sapiega 1590 m. „matydamas kunigą neturinti kuo misti, užrašė koplyčiai 36 valakus karališkos žemės“, o karalius Zigmantas III tą fundaciją užtvirtino 1593 m. Valakas – tai žemės ploto vienetas, paplitęs XVII a. 1-oje pusėje. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje valako dydis buvo 21,38 ha, tuo tarpu Užnemunės dalyje 16,8 ha. Taigi, parapija valdė 770 ha žemės, tame tarpe buvo miškų, ganyklų ir dirbamų laukų. Net nuošali ir nedidelė Butkiškių parapija (dab. Raseinių raj.) turėjo virš 400 ha fundaciją. Reikia atminti, jog tuo metu žemė buvo pagrindinis ekonomikos resursas. LDK laikais egzistavo apie 5000 dvarų, kurie ilgą laiką buvo pagrindinis ekonominis vienetas. Bažnyčių ir parapijų išlaikymas didžiąja dalimi vyko per fundacijų steigimą, karaliaus, didikų ir dvarų teikiamą pagalbą. Taip parapijos galėjo užtikrinti privalomas klebono, zakristijono ir vargonininko pareigybes, vykdyti sudėtingą liturgiją, puošti bažnyčias, steigti špitoles, išlaikyti parapijines mokyklas. Šiuo metu 95 proc. Lietuvos kultūros paveldo yra bažnytinės kilmės.
Atėjus galutinei carinei okupacijai 1795 ir panaikinus LDK, iš parapijų buvo atimta didžioji dalis turėtų žemių. Tai padarė priešai. Šiuo metu dar tikslinami duomenys, bandant suprasti senuosius brėžinius, konvertuoti naudotus vienetus, kiek parapija valdė žemės, panašu, kad apie šimtą ha. Carinė valdžia mokėjo kunigams algas pagal nustatytas tris kategorijas. Galima sakyti, kad parapijos laikėsi pakankamai neblogai, galėjo toliau vykdyti savo veiklą. Ypač neįtikėtina buvo XIX am. pabaiga, kai Lietuvoje ėmė masiškai dygti naujos didingos bažnyčios. Jų statybas finansavo ne tik parapijiečiai, dvarai, tačiau ir carinė valdžia.
Paskelbus 1918 vasario 16-ąją šalies nepriklausomybę, netrukus paskelbta žemės reforma, kuri siekė sumažinti bežemių ir mažažemių skaičių, todėl iš dvarų bei kitų savininkų paimtos ir išdalintos žemės, kad niekas neturėtų daugiau kaip 80 ha. Vėliau ši norma pakelta iki 150 ha. Tai davė paskatą vystytis kaimui. Josvainių parapija tuo metu valdė 42 ha žemės, vedė ūkį, kunigai gavo iš valstybės algas, taip buvo galima toliau išlaikyti didingą bažnyčią ir parapijos veiklas. Galima sakyti, jog tuo laikotarpiu daugumas parapijų ir apskritai kaimas žydėjo, žmonės būrėsi į skaitlingas organizacijas, mokykla buvo ne kosmopolitinė, leftistinė ar liberali, tačiau vertybių, patriotizmo ir pilietiškumo tvirtove.
Atėjus sovietinei okupacijai iš parapijų atimta visa nuosavybė. Dar stalinistinių laikų pradžioje parapijai palikta 3 ha, kuriuos vėliau nusavino. Sovietinio išbuožininimo padėtis tęsiasi po 1990 kovo 11-osios akto paskelbimo iki šiol. Parapija yra palikta skursti, nėra už ką remontuoti bažnyčios, jos turėtą turtą valdo ir iš jo naudos gauna svetimi.
Parapija 350 metų turėjo ekonominį pagrindą, valdė žemes, o štai dabar 35 metai dabartinės respublikos egzistavimas nieko nepagerino, tęsiasi sovietinių laikų bedievių suruošta padėtis. Vyriausybės, ministerijos ir savivaldybės (su atskiromis išimtimis) toliau formuoja pro ir post sovietinę bei antibažnytinę politiką mokesčių, nuosavybės ir kitais klausimais. Pseudo konservatorių vyriausybė atėmė galimybę parapijoms skirti 1,2 proc. paramą.
Šiuo metu Josvainių parapija valdo šventoriaus plotą 0,6 ha. Bet čia, šventoje žemėje, kur buvo senosios kapinės, kviečių nesėsi, bulvių nesodinsi.
Kai mus gasdina Rusijos grėsme, pradedu nesuprasti, kas didesnę grėsmę kelia? Parapijai nėra didesnės grėsmės ir problemos kaip mūsų šalį ir savivaldybes valdantis establišmentas, kuris tęsia parapijų sovietinį apvagimą, naikina ilgaamžį įdirbį ir kultūrą, apskritai pasmerkė Lietuvos kaimą mirčiai, užprogramavo valstybę demografiniam išmirimui, o švietimą atidavė į nihilistų ir kosmopolitų rankas. Anksčiau lengva buvo apkaltinti Vokietiją ar Rusiją dėl Lietuvos bėdų, tačiau dabar patys matome, kad valstybės vardu veikiantys valdininkai elgiasi su savo piliečiais ir parapijomis kaip priešai.
Tegul kalba archyviniai dokumentai, senieji brėžiniai, kurie iliustruoja, kaip atrodė Josvainiai 1860 m., tais gūdžiais cariniais laikais. Prie Šušvės matytis bažnyčios ir klebonijos sklypas. Iš atskiro parapijos plano galima išskirti daržus, sodą, pastatus. Senąją kleboniją sovietai nusavino, sueikvojo, jos vietoje pastatyta ambulatorija. Iš kitos pusės matosi bažnyčios tarnų ir špitolės pastatai. Jie nugriauti, užstatyta dabartinė Josvainių gimnazija. Kitose teritorijose buvusių kolūkio šūlų namai. Klebono gojuje užimta žemė stadionui. Juodkaimiuose buvęs palivarkas išparceliuotas. Jokių nuomų, jokių kompensacijų, jokio atlyginimo. Tai iliustracija, kaip valstybės vardu lipama ant galvos, daromi veiksmai, kurie diskredituoja valstybę kaip tokią, istorinį teisingumą. Čia derėtų paklausti, ar netampa vagimi tas, kuris žinodamas naudojasi pavogtu daiktu? Tai gal taip ir pavadinkime šią šalį ir į jos konstituciją įdėkime titulą: Lietuvos vagių respublika, LDK ir I Respublikos renegatė, postsovietinė ateistinė respublika?
Susidaro įspūdis, kad taip blogai parapijoms nėra buvę net carinės okupacijos laikais. Lietuvos Respublika paliko parapijas be išsilaikymo pagrindo, kuris daugybę šimtmečių buvo užtikrintas tikėjimą ir Dievą mylinčių visuomenių. Sovietai viską atėmė, o dabartinė respublika didžiąja dalimi tą padėtį pratęsė. Mūsų biologiškai, kultūriškai ir dvasiškai nykstančiai šaliai tai yra baisi nelaimė ir klaida. 50 metų turėjome ateistų valdžią, kuri priiminėjo šališkus įstatymus, formavo ideologiškai orientuotus biudžeto prioritetus bei mokesčiais naikino parapijas. Viskas liudija, kad vėl į tai grįžtame, kad dabartinė Respublika mažai skiriasi nuo sovietinės bedievybės laikų, nes rezultatai yra panašūs.
Taip atrodė Josvainių miestelis, o jame – bažnyčios sklypas, 1860 m. Apibrėžta raudonai.
Geltona spalva apibrėžta klebonijos teritorija. Dabartinė klebonija stovi senojo kluono vietoje.
Juodkaimiuose esantis parapijos folvarkas, sudarytas iš trijų sklypų.