Lapkričio 1 d., sekmadienį, 11 val. Josvainių Visų Šventųjų bažnyčioje vyko tituliniai Visų Šventųjų atlaidai. Iškilmės metu bažnyčios viduje buvo einama atlaidų procesija, giedama Šventųjų litanija ir himnas „Tave, Dieve, garbinam“.
Pagal 2004 m. Romos martirologo duomenis yra apie 13,5 tūkstančio šventųjų ir palaimintųjų, kuriuos Bažnyčia yra paskelbusi coram Ecclesia. Coram Deo – šventųjų skaičius yra nežinomas, tikėtina – milijonai. Juos visus viena iškilme pagerbia ir jų užtarimo šaukiasi kovojanti Bažnyčia žemėje.
Kviečiame susipažinti su Visų Šventųjų atlaidų pamokslu.
Visų Šventųjų atlaidų pamokslas
Švenčiame Visų Šventųjų atlaidus, kurie Lietuvoje yra labai reti (turim tik penkias bažnyčias ir tokius atlaidus). Vėlinės užgožia šią be galo prasmingą ir svarbią šventę.
Atsiverskime Katekizmą ir pažiūrėkime, kas ten rašoma. Pirmieji puslapiai: kam Dievas sukūrė žmogų? Kad Dievą pažintų, jį pamiltų ir su juo amžiams gyventų. Turime įvairių pasaulietinių prasmių, kuriomis bandome nusakyti gyvenimą, bet žvelkime į esmę: kodėl esi, kodėl atsiradai, kodėl vaikštai po šią žemę, kvėpuoji oru? Kad Dievą pažintum, jį pamiltum ir su juo amžiams pasiliktum. Tokia yra tiesa apie mūsų gyvenimą, apie kiekvieno mūsų egzistencijos prasmę. Bet, žinoma, apie tai mažai kas galvojame.
Kartą per tikybos pamokėlę mokytoja klausė vaikų: „Ar norite eiti į dangų?“ Visi vaikučiai vienareikšmiškai sakė: „Norime, norime!“ Vienas berniukas tylėjo. Mokytoja klausia: „Kodėl tu tyli?“ – „Tamsta mokytoja, mamytė liepė po pamokų niekur kitur nevaikščiok, bet grįžti tiesiai į namus.“ Jis suprato klausimą konkrečiai, čia ir dabar. Jis dar nežino tos gyvenimo vizijos, tolimo horizonto. Be abejo, šis Dievo duotas gyvenimas irgi yra gražus, vertingas, reikia jį nugyventi.
Jei sakytumėm, kad esame šventi, meluotume. Bet jeigu sakytumėm, kad nesame šventi, irgi meluotume. Tai kaip čia dabar gaunasi? Kiekvienas esame gavę šventumo pradą per krikštą, kurią vadiname pašvenčiamąja malone, Dievo vaikų garbę ir pašaukimą. Šventumo grūdą Dievas jau mumyse pasėjo, jau esame apdovanoti šventumo spindesiu ir kvapu. Bet dėl žmogiško silpnumo bei nuodėmingumo nuolat tai paneigiame, Visa, kas krikštui prieštarauja, naikina šventumą.
Be ko nenueisime dangų? Be dviejų dalykų: pašvenčiamosios malonės ir dorybių. Pašvenčiamąją malonę gauname per krikštą ir per visą gyvenimą stengiamės ją išlaikyti. Jei, neduok Dieve, atsitiko nelaimė padaryti sunkią nuodėmę, tą malonę prarandame, bet vėl susigrąžiname per atgaila ir išpažintį.
Kas yra dorybė? Tai įsitvirtinimas gėryje, užtvirtintas gėris, sakyčiau, gėrio susibetonavimas. Kitaip sakant, ne šiaip vienetinį gerą darbelį padarai, bet gėris tapo mano sielos ir gyvenimo savybe. Turime daugybę dorybių, bet trimis Dievas mus apdovanojo pats – tai dieviškosios dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė.
Jėzus mums kalba apie šventumą, apie pašvenčiamąją malonę kaip apie žiburį, kaip apie šviesą: „Tešviečia jūsų šviesa žmonėms“ (Mt 5, 16). Jis duoda palyginimą apie protingas ir kvailas mergaites, kurios vienos su degančiais, kitos su užgesusiais žibintais laukia atvykstančio jaunikio (Mt 25, 1–13). Taigi šventumas kyla iš pašvenčiamosios malonės – ji yra mūsų sielų šviesa.
Atlaidų proga užlipau į tą mūsų iškilmingąją sakyklą, kaip tik priešais mane kabo sietynas ir šviečia jo lemputės. Vienos lemputės būna ryškios, kitos blankios – dabar turim tas ekonomines, vos kelių vatų. Kai kurios pradeda mirksėti. Neseniai zakristijoje viena taip mirksėjo, kad gavosi kaip diskoteka, kol galų gale užgeso. Štai taip yra ir su mumis, žmonėmis. Vieni esame degantys žiburiai, vieni ryškiau, kiti silpniau, bet vis dėlto dar žiburiai. Kiti – mirksintys, slopstantys: žingsnis atgal, žingsnis pirmyn, toks savotiškas tango. O kiti jau yra užgęsę.
Visų Šventųjų dieną liūdna konstatuoti, kad mažai žibančių žiburėlių mūsų parapijose beliko, žiūrint iš dangaus perspektyvos. Čia susirinkote jūs, žiburėliai, degantys tikėjimu, viltimi, meile. Bet daugelyje nebėra krikšte gautosios pašvenčiamosios malonės.
Sakoma, kad pop. Leonui XIII buvo apreikšta, jog šėtonas prašęs Dievo duoti jam šimtą metų – atlaisvinti jį ir leisti veikti. Kodėl šimtą metų? Todėl, kad per šešiasdešimt, per septyniasdešimt metų žmonės užmiršta, kas buvo praeityje. Tada pamaži ne tik širdis atšąla, bet ir protas tampa tuščias, nes viską užmiršta.
Pažvelkime atgal: prieš šimtą, prieš aštuoniasdešimt, dar prieš šešiasdešimt metų bažnyčios buvo pilnos. Tikinčių, pamaldžių, dorybingų žmonių buvo dauguma. Ir štai matome, kaip tai, kas buvo norma, tapo retenybe. Pašvenčiamosios malonės degantys žiburėliai praktiškai buvo užgesinti tarybinės santvarkos. Paskui tie patys komunistai įsteigė vadinamąją dabartinę mūsų Lietuvos respubliką, toliau visur vadovavo, primetė savo sąlygas ir ideologiją – tyliai, gražiai, ramiai – įleido bedievišką liberalizmą. Rezultatas koks? Pažįstančių, mylinčių, prie Dievo artėjančių žmonių liko labai nedaug. Širdys tuščios, galvos tuščios, nebejaučia, nebeatsimena. Šie laikai pildo ne dangų, bet pragarą. Net mirties akivaizdoje nesusipranta. Ačiū Dievui, jau tik pusė žmonių miršta be sakramentų, o pusė jau gauna juos, nors anksčiau tik vos keli mirdavo su garantuota pašvenčiamaja malone.
Mes pametėme iš savo minčių gyvenimo viziją ir prasmę. Gyvename kažkokioje darvinistinėje, materialistinėje matricoje, iškreipto mąstymo laikais ir galvojame, kad tokia yra gyvenimo tiesa. Bet mums nereikia tų šiuolaikinių „la la“, nes iš Katekizmo, iš Biblijos žodžių tiesos apie mus neišbrauksi. Šiandien, Visų Šventųjų šventė primena didingą pašaukimą ir dovaną, kurią Dievas mums duoda.
Kokia yra šventųjų gyvenimo danguje esmė? Teologijoje lotyniškai tai vadiname visio beatifica – palaimingasis regėjimas. Šventieji regi Viešpatį Dievą betarpiškai – gyvybės ir šviesos, tiesos ir gėrio šaltinį. Mes dabar to negalime. Pabandykite žvelgti į saulę atviromis akimis – išsideginsite akies tinklainę. Dievą dabar pažįstame tarpiniu būdu: jo išmintis, gerumas ir meilė atsispindi kūrinijoje, istorijoje, Šventajame Rašte, mūsų asmeninio gyvenimo įvykiuose, mūsų širdyse ir sąžinėse – jeigu jis dar ten spindi. O amžinojo gyvenimo ir laimės esmė bus ta, kad matysime jo veidą. Todėl psalmininkas meldžiasi: „Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau, nenukreipk nuo manęs savo veido“ (Ps 27, 8–9). Koks svarbus yra meilus Viešpaties žvilgsnis į mane, ir koks pražūtingas dalykas – jo netekti.
Šiandien, kaip žinote, padaugėjo apsėstų žmonių, daugėja ir kunigų egzorcistų. Dažniausia priežastis, kodėl žmogus patenka į piktojo nagus, yra pastovios, nuolatinės maldos trūkumas. Kaip ta mirksinti lemputė: didžiąją laiko dalį nešviečia, kartais per Velykas sušviečia, ir viskas. Nėra tvarkingos maldos, dvasinio gyvenimo tvarkos. O trečios, neutralios teritorijos nėra: arba mes einame prie Dievo ir jam priklausome, arba nuo jo tolstame ir pamažu patenkame į piktosios dvasios nagus. Kartais žemiškoje tikrovėje, po šį pasaulį blaškomės tarsi rūke.
Kaip sakoma, kiekvienas šventasis turėjo savo praeitį, savo istoriją, bet kiekvienas nusidėjėlis turi ir savo ateitį. Ne visų šventųjų gyvenimo pradžia buvo ideali ir nuostabi, bet galų gale jie kažką padarė su savimi, su savo gyvenimu ir per tikėjimą pasiekė Dievą. Ir ne kiekvienas nusidėjėlis šiandien yra pasmerktas: turime daugybę nusidėjėlių, kuriems linkime, kad dar parašytų šviesią savo gyvenimo istorijos pabaigą, kad jų širdyje nuskambėtų gražūs tikėjimo, vilties ir meilės akordai.
Bent jau gyvenimo pabaigoje: kai ligos riečia, kai jėgos silpnėja, kai gyvenimas tave žemina, kad suprastum, kas esi… O siela vis dar išpuikusi. Reikia atverti širdį Kristui, į meilę atsiliepti meile, priimti šventųjų pašaukimą ir šventųjų dalią. Niekur nesidėsim, mieli broliai ir sesės: arba šventieji, arba pražūtis. Tad nuo mūsų priklauso, ką pasirinksime – šviesėti, augti, artėti prie Viešpaties, ar pamažu grimzti į tamsą.
Šventumas – ne tai, kad aš esu šventas, bet kad priimu Dievo man duodamą šventumą. Amen.