1. Skaistyklos esmė: bausmė ir gydymas
Katalikų Bažnyčios mokyme skaistykla suprantama kaip galutinis apvalymas tų, kurie mirė Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau dar nėra visiškai pasirengę regėti Dievą.
Skaistyklos kančią galima nagrinėti dviem aspektais: kaip bausmę ir kaip gydymą.
Bausmė reiškia, kad žmogus patiria savo nuodėmių ir netobulumo pasekmes. Nors nuodėmės kaip kaltė jau atleista, bet gali likti laikinoji bausmė, kaip netvarkingų prisirišimų, prigimties ir asmens deformacijos, atsakomybės ir būtinybės apsivalyti pasekmė.
Gydymas reiškia, kad žmogus išlaisvinamas iš visko, kas trukdo tobulai vienybei su Dievu. Šis gydymas gali būti skausmingas, nes žmogus susiduria su visa tiesa apie save, savo gyvenimą ir santykį su Dievu.
Bausmė ir gydymas nebūtinai yra du atskiri procesai. Tai gali būti vienas ir tas pats apvalymo procesas, svarstomas skirtingu būdu. Bausmės požiūriu žmogus patiria savo nuodėmių pasekmes ir atlieka likusią bausmę. Gydymo požiūriu tos pačios kančios metu jis išlaisvinamas iš netobulumo ir rengiamas visiškai vienybei su Dievu.
Taigi skaistyklos kančia nėra vien pasyvus kentėjimas. Ji turi teigiamą tikslą – galutinį žmogaus išgydymą ir pašventinimą.
2. Trys pagrindinės skaistyklos kančios grupės
Savo svarstyme išskyrėme tris pagrindines skaistyklos kančios grupes.
I. Dievo ilgesio ir Jo regėjimo stokos skausmas
Pirmiausia tai skausmas dėl to, kad siela dar neregi Dievo. Ji jau žino, kad Dievas yra jos galutinis tikslas ir aukščiausiasis gėris. Ji trokšta visiškos vienybės su Juo, tačiau dar negali džiaugtis palaimingu Dievo regėjimu.
Šioje grupėje galima išskirti:
1. Dievo neregėjimo skausmą.
2. Nepaprastai stiprų Dievo ilgesį ir troškimą kuo greičiau su Juo susivienyti.
3. Skausmą dėl to, kad žemiškajame gyvenime nepakankamai atsiliepė į Dievo meilę.
4. Gailestį dėl Dievo meilės atstūmimo.
5. Skausmą dėl dar nepasiektos visiškos vienybės su Dievu.
Tradicinėje teologijoje Dievo regėjimo netekimas vadinamas poena damni – netekties bausme. Skirtingai nei pragare, skaistykloje ši netektis yra laikina.
II. Skausmas dėl žemiškojo gyvenimo, nuodėmių ir jų pasekmių
Antroji kančios grupė susijusi su žmogaus gyvenimo įvertinimu Dievo tiesos šviesoje. Siela suvokia ne tik padarytas nuodėmes, bet ir jų padarinius, neįvykdytas pareigas bei praleistas progas daryti gera.
Galima išskirti:
1. Skausmą dėl padarytų nuodėmių.
2. Gailestį dėl Dievo meilės įžeidimo.
3. Skausmą dėl artimui padarytų ir neatitaisytų skriaudų.
4. Gailestį dėl neišnaudotų galimybių mylėti ir daryti gera.
5. Skausmą dėl netinkamai panaudotų Dievo dovanų.
6. Atsakomybės už savo veiksmų pasekmes suvokimą.
7. Skausmą dėl žemėje paliktų blogio pasekmių.
8. Gailestį dėl blogo pavyzdžio, kuris galėjo paveikti kitus.
9. Skausmą dėl to, kad savo veiksmais galėjo sukelti ilgalaikes kitų žmonių kančias.
Čia iškėlėme ir įdomią mintį apie vadinamuosius žemiškuosius pančius. Žmogaus veiksmų pasekmės gali tęstis ir jam mirus: jo padaryta skriauda gali paveikti kitų gyvenimus, o blogas pavyzdys – būti perduodamas iš kartos į kartą. Galima svarstyti, ar skaistyklos siela kenčia dėl šių pasekmių ir ar jos išlaisvinimas susijęs su galutiniu atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimu.
Vis dėlto būtina pažymėti, kad Bažnyčia nemoko, jog skaistyklos trukmė tiesiogiai priklauso nuo to, kada žemėje išnyksta visos žmogaus veiksmų pasekmės. Tai teologinio svarstymo, o ne apibrėžtos doktrinos sritis.
III. Apvalymo, gydymo ir dvasinio gijimo skausmas
Trečioji grupė apima patį vidinio perkeitimo procesą. Siela ne tik suvokia savo netobulumą, bet ir yra iš jo išlaisvinama.
Šioje grupėje išskyrėme:
1. Skausmą suvokiant savo netobulumą.
2. Skausmą dėl netvarkingų prisirišimų.
3. Skausmą, kai sugriūva iliuzijos apie save.
4. Išdidumo, savimeilės ir egoizmo apvalymo skausmą.
5. Skausmą nutraukiant prisirišimą prie žemiškųjų dalykų.
6. Skausmą, kylantį priimant visą tiesą apie save.
7. Gydymo skausmą, panašų į skausmingą žaizdos valymą.
8. Dievo teisingumo ir Jo valios priėmimą.
9. Galutinio dvasinio išgydymo ir išlaisvinimo procesą.
Šią mintį galima išreikšti taip:
Skaistykloje žmogus kenčia ne vien todėl, kad nusidėjo, bet ir todėl, kad yra gydomas nuo nuodėmės paliktų žaizdų.
Visos trys kančios grupės glaudžiai susijusios. Siela trokšta Dievo, suvokia tiesą apie savo gyvenimą ir, veikiama Dievo meilės, yra galutinai apvaloma.
Tai mūsų sudaryta teologinė schema, padedanti apmąstyti skaistyklos kančią. Ne visi jos punktai yra atskirai patvirtinti Bažnyčios mokymo teiginiai.
3. Kodėl skaistyklos sielos nebegali pačios sau padėti?
Šiam klausimui svarbus tradicinės scholastinės teologijos skirtumas tarp dviejų žmogaus būsenų:
• Status viae – kelionės būsena;
• Status termini – galutinės baigties būsena.
Status viae – tai žemiškasis gyvenimas, kuriame žmogus dar gali laisvai apsispręsti, keistis, atgailauti, daryti gerus darbus, atsiteisti už nuodėmes ir, padedamas Dievo malonės, įgyti nuopelnų. Jis dar yra kelyje į galutinį tikslą.
Status termini – tai būsena po mirties, kai esminis žmogaus apsisprendimas Dievo atžvilgiu tampa galutinis. Skaistyklos siela jau galutinai pasirinko Dievą. Jos išganymas užtikrintas, tačiau ji dar turi būti apvalyta.
Šventojo Tomo Akviniečio teologijoje galimybė įgyti naujų nuopelnų baigiasi kartu su žemiškuoju gyvenimu. Todėl skaistyklos siela nebegali atlikti naujų nuopelningų darbų ir jais atsiteisti už nuodėmes, kaip galėjo gyvendama žemėje.
Tačiau tai nereiškia, kad siela tampa neveikli. Ji myli Dievą, trokšta vienybės su Juo, priima Jo valią ir patiria apvalančią kančią.
Čia suformulavome antrąją pagrindinę savo svarstymo išvadą:
Skaistyklos siela negali pati sau padėti naujais nuopelnais ar aktyviu atsiteisimu, nes perėjo iš status viae į status termini. Tačiau ji nėra neveikli: ji myli Dievą, priima Jo valią ir patiria apvalančią kančią, per kurią panaikinama likusi bausmė.
Svarbu atskirti du dalykus: žemėje žmogus gali aktyviai atsiteisti ir įgyti naujų nuopelnų, o skaistykloje jis tik patiria apvalančią bausmę.
Vis dėlto lieka atviras teologinis klausimas: ar skaistyklos sielos meilė Dievui ir laisvas apvalymo priėmimas gali paveikti paties apvalymo eigą? Vien tai, kad siela nebegali įgyti naujų nuopelnų, dar neįrodo, jog jos meilė niekaip negali prisidėti prie apsivalymo.
4. Žemiškojo gyvenimo palyginimai
Norėdami geriau suprasti skirtumą tarp status viae ir status termini, aptarkime kelis gyvenimiškus pavyzdžius.
Betonas. Kol betonas minkštas, jam galima suteikti norimą formą. Sustingus jo pagrindinė forma jau nustatyta – belieka jį apdoroti: šlifuoti, apkapoti, šalinti nelygumus.
Molis. Kol molis minkštas, puodžius gali jį formuoti ir keisti. Išdegus indą, jo forma tampa pastovi, tačiau indą dar galima dekoruoti ir glazūruoti.
Metalas. Kol metalas įkaitęs ir plastiškas, kalvis gali jį kalti ir formuoti. Atvėsus ir sukietėjus, pagrindinė forma jau nustatyta, tačiau metalą dar galima šlifuoti, poliruoti ir šalinti paviršiaus netobulumus.
Šis palyginimas mums pasirodė ypač tinkamas:
Žemiškasis gyvenimas yra tarsi metalo formavimo laikas, o skaistykla – galutinio jo apvalymo ir nušlifavimo procesas.
Tai analogija, o ne pažodinis teologinis aprašymas: sukietėjusį metalą fiziškai vis dar galima perdirbti. Tačiau palyginimas padeda suprasti skirtumą tarp esminio formavimo ir galutinio apdorojimo.
Egzaminas. Kol egzaminas vyksta, galima taisyti atsakymus, papildyti darbą ir keisti sprendimus. Jam pasibaigus, naujų atsakymų pateikti nebegalima – lieka tik atlikto darbo įvertinimas.
Fotografija. Fotografuojant galima rinktis kadrą ir kompoziciją. Užfiksuoto kadro turinys jau nustatytas, tačiau vaizdą dar galima ryškinti ir apdoroti. Šis palyginimas ypač gerai parodo, kad ir pasibaigus pasirinkimų laikui dar gali vykti tam tikras procesas.
Visi šie pavyzdžiai iliustruoja vieną mintį:
Pasibaigęs formavimo laikas nereiškia, kad pasibaigė bet koks veikimas ar tobulinimas.
Taip ir skaistyklos siela nebegali naujais nuopelningais veiksmais formuoti savo galutinio likimo, tačiau joje dar vyksta apvalymas.
5. Gyvųjų pagalba skaistyklos sieloms
Kadangi skaistyklos sielos nebegali įgyti naujų nuopelnų ir aktyviai atsiteisti kaip žemiškajame gyvenime, ypatingą reikšmę įgyja gyvųjų pagalba.
Katalikų Bažnyčia moko, kad gyvieji gali padėti mirusiesiems malda, Eucharistijos auka ir kitais meilės bei atgailos darbais.
Pagrindinės pagalbos formos:
1. Šventųjų Mišių aukojimas už mirusiuosius.
2. Asmeninė malda už skaistyklos sielas.
3. Bendruomeninė ir liturginė malda.
4. Išmalda mirusiųjų intencija.
5. Gailestingumo darbai.
6. Atgailos darbai ir pasninkas.
7. Atlaidų pelnymas ir jų skyrimas mirusiesiems.
8. Savo kančių ir sunkumų aukojimas Dievui už mirusiuosius.
Visų šių pagalbos formų pagrindas – Kristaus nuopelnai, Dievo malonė ir šventųjų bendravimas.
Gyvieji dar yra status viae būsenoje, todėl gali atlikti nuopelningus ir atsiteisimo darbus. Mirusieji jau yra status termini būsenoje, tačiau per šventųjų bendravimą gali naudotis gyvųjų užtarimu.
Taigi gyvųjų malda nėra bandymas pakeisti Dievo teisingumą. Tai dalyvavimas Dievo gailestingume ir išganomajame Kristaus veikime.
6. Šventųjų ir teologų liudijimai
Šventasis Tomas Akvinietis
Tomas Akvinietis aiškina, kad gyvųjų maldos ir kiti užtarimo darbai gali būti naudingi mirusiesiems. Jo teologijoje svarbus skirtumas tarp nuopelnų įgijimo žemiškajame gyvenime ir galutinės būsenos po mirties. Skaistyklos sielos nebegali įgyti naujų nuopelnų, tačiau gyvieji gali už jas melstis ir atlikti atsiteisimo darbus.
Šaltinis: Summa Theologiae, Supplementum, 71 klausimas.
Šventasis Augustinas ir jo motina Monika
Ypatingą vietą mūsų pokalbyje užėmė šventosios Monikos prašymas, kurį Augustinas užrašė savo Išpažinimuose. Artėjant mirčiai, Monika prašė sūnų:
„Tantum illud vos rogo, ut ad Domini altare memineritis mei, ubiubi fueritis.“
„Tik vieno jūsų prašau: kad ir kur būtumėte, prisiminkite mane prie Viešpaties altoriaus.“
Šaltinis: šv. Augustinas, Išpažinimai, IX knyga, 11 skyrius, 27 paragrafas.
Monika prašo ne ypatingo kapo ar paminklo, bet eucharistinio prisiminimo. Jai svarbiausia buvo ne palaidojimo vieta, o tai, kad sūnūs ją prisimintų prie Viešpaties altoriaus. Šie žodžiai liudija ankstyvosios Bažnyčios tikėjimą, kad eucharistinė auka ir gyvųjų malda gali padėti mirusiesiems. Tai vienas gražiausių ankstyvosios krikščionybės liudijimų apie dvasinį gyvųjų ir mirusiųjų ryšį.
Šventasis Jonas Auksaburnis
Jonas Auksaburnis ragino tikinčiuosius melstis už mirusiuosius ir pabrėžė, kad jų minėjimas liturgijoje bei maldos už juos nėra beprasmiai. Šią tradiciją primena ir Katalikų Bažnyčios katekizmas (1032 punktas). Jo mokymas liudija, kad malda už mirusiuosius nuo seniausių laikų buvo svarbi krikščionių bendruomenės gyvenimo dalis.
Šventoji Kotryna Genujietė
Savo veikale apie skaistyklą Kotryna Genujietė ypatingą dėmesį skiria sielos meilei Dievui. Jos aprašyme skaistyklos siela labai trokšta Dievo ir kartu suvokia, kad dar nėra visiškai pasirengusi susivienyti su Juo. Siela priima apvalymą, nes supranta jo būtinybę.
Kotrynos teologinėje ir mistinėje sampratoje skaistyklos kančia glaudžiai susijusi su Dievo meile. Tai labai artima mūsų minčiai, kad skaistyklos bausmė ir gydymas gali būti to paties proceso aspektai.
Šventoji Faustina Kovalska
Šventosios Faustinos Dienoraštyje randame reikšmingų pasakojimų apie skaistyklos sielas ir gyvųjų pagalbą joms.
Ypač svarbus 20 punktas, kuriame Faustina aprašo savo regėjimą apie skaistyklą: kenčiančias sielas, jų maldą ir didelį Dievo ilgesį. Regėjime pabrėžiama, kad skaistyklos sielos pačios sau padėti negali. Tai tiesiogiai siejasi su mūsų svarstymu apie perėjimą iš status viae į status termini.
Taip pat svarbus 58 punktas, kuriame Faustina pasakoja apie maldą už mirusią vienuolę, ir 1226 punktas, kur kalbama apie maldą už skaistyklos sielas.
Faustinos mistiniai liudijimai išryškina gyvųjų maldos, pasiaukojimo ir gailestingumo svarbą mirusiesiems. Vis dėlto privačius mistinius apreiškimus reikia skirti nuo visuotinai privalomo Bažnyčios mokymo.
Popiežius Benediktas XVI
Enciklikoje Spe salvi, ypač 47–48 punktuose, Benediktas XVI kalba apie galutinį žmogaus susitikimą su Kristumi. Šis susitikimas atskleidžia žmogui tiesą apie jo gyvenimą ir kartu jį perkeičia. Kristaus meilė yra ir teismas, ir išgydymas.
Ši mintis ypač svarbi mūsų svarstymui, nes padeda suprasti, kaip Dievo teisingumas ir gailestingumas veikia kartu. Benediktas XVI taip pat pabrėžia, kad žmonių tarpusavio ryšys mirtimi nenutrūksta, todėl gyvųjų meilė ir malda gali pasiekti mirusiuosius.
7. Pagrindinės išvados
Iki šiol suformulavome tris svarbiausias išvadas.
Pirmoji išvada – skaistyklos kančios prigimtis. Skaistyklos bausmė ir gydymas gali būti suprantami kaip vienas apvalymo procesas, kuriame siela patiria Dievo ilgesį, suvokia savo žemiškojo gyvenimo netobulumą ir yra galutinai išlaisvinama iš nuodėmės pasekmių.
Antroji išvada – kodėl siela negali pati sau padėti. Skaistyklos siela nebegali įgyti naujų nuopelnų ar aktyviai atsiteisti, nes pasibaigė jos žemiškoji kelionė (status viae) ir prasidėjo galutinė būsena (status termini). Tačiau ji nėra neveikli: ji myli Dievą, priima Jo valią ir yra apvaloma.
Trečioji išvada – gyvųjų pagalbos reikšmė. Gyvieji, dar būdami status viae būsenoje, gali melstis, aukoti Mišias, daryti gerus darbus ir atgailauti mirusiųjų intencija. Per šventųjų bendravimą ir Kristaus nuopelnus ši pagalba gali būti naudinga skaistyklos sieloms.
Šią mintį ypač gražiai išreiškia šventosios Monikos prašymas:
„Kad ir kur būtumėte, prisiminkite mane prie Viešpaties altoriaus.“