Lapkričio 14 d., šeštadienį, 15 val. Josvainių Visų Šventųjų bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios vykstant Maltos ordino Lietuvos Vakarų skyriaus narių susitikimui. Šv. Mišias aukojo maltiečių kapelionas kun. Vytautas Rapalis, Vilniaus Žvėryno Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas.
Pernai Josvainiuose sakytame pamoksle kun. Vytautas Rapalis dėkojo maltiečiams už tai, kad jie pastebi žmones, kuriems reikia pagalbos, juos išklauso ir palaiko. Šių metų pamoksle jis kvietė išgirsti žmogų, išsaugoti jo orumą ir savo tarnystėje atpažinti tikėjimą, tampantį geru darbu.
Maltos ordinas – katalikų religinis ordinas, kurio ištakos siekia XI amžiaus Jeruzalę. Ten jo pirmtakai rūpinosi sergančiais piligrimais. Šiandien ordinas teikia humanitarinę pagalbą daugelyje pasaulio šalių. Lietuvoje veikia Maltos ordino pagalbos tarnyba, kurios savanorius vadiname maltiečiais. Jie lanko vienišus senjorus, pristato maistą ir padeda buityje, taip pat rūpinasi sunkumų patiriančiais vaikais, jaunimu ir žmonėmis su negalia.
Prie maltiečių veiklos Josvainiuose prisideda moterų klubo „Aušra“ narės ir „Josva House“ savanoriai. Vietos maltiečiai lanko vienišus krašto senolius, atveža jiems maisto ir skiria laiko pokalbiui. Josvainiuose rengiama ir labdaros akcija „Maltiečių sriuba“, per kurią renkama parama senjorams.


Kviečiame susipažinti su Mišiose pasakytu pamokslu.
Kun. Vytauto Rapalio pamokslas maltiečių Mišiose
Maltiečių susitikimo Mišios, Josvainių Visų Šventųjų bažnyčia, 2026 m. lapkričio 14 d. Evangelija: Lk 18, 1–8 (našlė ir neteisusis teisėjas). Tekstas sutvarkytas iš garso įrašo.
Keliom mintim pabandysiu sušildyti jūsų buvimą šiandien čia. Bet, aišku, toks kontroversiškas tas evangelijos skaitinys. Ir patinka tas paskutinis klausimas: ar Žmogaus Sūnus, atėjęs, ras tikėjimą? Ot kas įdomiausia.
Mieli bičiuliai, šiandien susirinkom čia iš įvairių vietovių, kampelių, kad pabūtume tas kelias minutes kartu. Ir turbūt vienas iš didžiausių mūsų užmanymų ir galvojimų – ir tai yra teisinga – yra tiesiog išgirsti žmogų. Tai yra viena iš nuostabiausių mūsų maltietiškų savybių: gebėti išklausyti ir išgirsti.
Evangelijos našlė neturi nei įtakingų pažįstamų, nei galios. Bet ji tiesiog turi savo balsą, savo viltį, ir galbūt kas nors ją išgirs. Tokia jos viltis. Pagalvokim, kiek tokių žmonių sutinkam: senolis, ligonis, vienišas žmogelis, koks sutiktas. Visi jie beldžiasi į kažkieno duris. O žiūrėk, maltietis ima ir atidaro tas duris, išgirdęs tą beldimą. Ir čia yra tas nepaprastas maltietiškumo žavesys. Tikrai norėčiau su tuo pasveikinti ir palinkėti, kad šituo žavesiu kuo ilgiau džiaugtumėtės, kad būtent jūs esat tie, kurie sugebat atidaryti duris. Juk ne kiekvienam atidaromos pagaliau tos durys, o tik tam, kuriuo pasitikima, arba tam, kuris įkyriai vis prašosi įeiti.
Ir jūs kiekvienas turbūt geriausiai suprantat, kad ne visada žmogui labiausiai reikia mūsų pagalbos. Juk kartais kitaip atsitinka: reikia jam tiesiog mūsų dėmesio, elementaraus dėmesio. Nes galime žmogui duoti daug ką, bet taip jo ir neišgirsti.
Maltos ordino simbolis geriausiai ir atsispindi ne ant mūsų drabužio, kuris irgi tikrai puošia, bet mūsų darbuose. Mes turim garbingą istoriją, turim tradiciją, savo ženklus. Gerai, kad tai turim, tai ir mūsų pagaliau tapatybės dalis. Bet kartais, tikrai kartais, tokios negražios mintys galvon ateina: jeigu apie Maltos ordiną niekas nieko nežinotų, ar iš mūsų elgesio tas kryžius atsispindėtų? Visą laiką galvoju ir apie tai, kaip tai atrodytų, jeigu mano kunigišką drabužį paslėptų: ar iš mano elgesio liktų kažkas kunigiško? Kartais ir sau pačiam aš tokį klausimą užduodu. Ir čia su maltiečiais irgi apie tą patį galim šnekėti.
Taigi reikia suprast, kad kryžius yra mūsų drabužis ir mūsų nepadaro kilnesniais už kitus. Jis tiesiog primena, kad turim dėl ko stengtis būt geresni. Ir turbūt gražiausios tos maltietiškos istorijos gimsta ne per iškilmingus susitikimus, o paprastuose dalykuose: prie ligonių, prie kažkokio aplankyto žmogaus, prie kažkokios situacijos, kur niekas nefotografuoja, niekas neploja.
Ir kartais atrodo, kad nieko nepakeitėm, bet galbūt pakeitėm daugiau, negu manom. Būna toks atpažįstamas jausmas, kad lankai, lankai žmogų, stengies, stengies, o jo gyvenimas praktiškai nesikeičia: liga lieka, vienatvė lieka, rūpesčiai niekur nedingsta. Aš stebiuos kauniečiais. Kartais pagalvoju: Viešpatie, kiek metų su tais pačiais, ir tas pats per tą patį. Galvoju, iš kur jie, kaip ir daugelis iš jūsų, turi tokio entuziazmo ir užsidegimo. Lengva prie vieno žmogaus kažką gero padaryti, bet nuosekliai, ir žinant, kad niekas nesikeis, išbūt žmogum – už tai jums milžiniška pagarba. O tas beldimasis į žmogaus problemą pastoviai, pastoviai, kaip tos našlės, kuri beldėsi į teisėjo duris tikėdamasi, kad galbūt bus išgirsta. Ne visad galim pakeist žmogaus gyvenimą, jo aplinkybes, bet galim padaryti, kad jam nereikėtų būti vienam. Ir tai turbūt jau ir labai daug.
Labai svarbus ir tas suvokimas, kad žmogus, kuriam padedam, nėra mažesnis už mus.
Šiandien evangelijos našlė neprašo išmaldos. Jinai neprašo išmaldos, jinai tiesiog prašo teisingumo. Ir ta detalė – viena iš svarbiausių. Nes kartais net ir turėdami geriausius ketinimus galim nepastebimai atsidurti tokioj situacijoj, kur vieni tampa duodantys, o kiti tiktai gaunantys.
Bet mūsų maltietiškoj tradicijoj yra labai svarbi mintis, kad ligonis ir vargstantis yra mūsų viešpats. Tas akcentavimas man irgi labai įdomiai nuskambėjo, kai pirmą kartą jį išgirdau būdamas Lurde, per mūsų kapelionų susitikimus. Ir aikštėj tai buvo akcentuojama per kažkokį pamokslą. Kažkaip įdomiai nuskambėjo. Bet ir tada tas požiūris keičiasi, nes ir pats keities. Tada nebegalvoji: aš duodu, ir viskas. Ne, tu per tą davimą iš tiesų susitinki patį Viešpatį. Ir tai priimti, tai permąstyt, save perlaužti – čia irgi menas yra. Nes iš tiesų žmogaus orumas ir priklauso ne tiek nuo to, ką jis turi ar ką gali, net jei jam reikia ir kitų pagalbos. Ir svarbus tas mūsų gebėjimas duot ne dėl to, kad aš galiu duot, bet dėl to, kad aš esu žmogus.
Mes irgi kartais pavargstam, ir tai labai žmogiška, ir labai maltietiška. Jėzus šiandien ir kalba būtent apie atkaklumą, apie maldą, apie tai, kad nereikia pasiduoti. Turbūt pažįstamas jausmas, kad pavargstam nuo darbų, rūpesčių, nuo nesusikalbėjimo. Kartais juk būna dienų, kai patiems norisi, kad kas nors mūsų pačių paklaustų: o kaip tu laikaisi? Jūs ne vienas pasvajojat, kad Edvinas imtų, paskambintų kiekvienam iš jūsų ir klaustų: kaip jautiesi, kaip gyveni, kaip sekasi? Turbūt pasvajojat. Bet juk čia ne nuodėmė – pasvajoti apie gražius dalykus. O Edvinui ne nuodėmė išgirsti tokių gražių dalykų irgi.
Maltiečių šeima reikalinga ne tik tiems, kuriems padedam. Ji turbūt reikalinga ir mums patiems. Ir mes puikiai jaučiam – ir tie, kurie jau esam senesnį laiką maltiečiuose, ir tie, kurie atėjo naujai.
Taigi ne viską, kas svarbiausia, iš tiesų galim surašyti į ataskaitas. Skaičiuojam aplankytus žmones, išdalytą pagalbą, nuveiktus darbus. Be abejo, tai reikalinga yra. Bet pagalvokim, kiek mūsų tarnystėj yra dalykų, kurių niekaip negali suskaičiuoti, kurių negali į jokias ataskaitas sudėti. Pavyzdžiui, kaip pamatuoti kokio nors žmogaus džiaugsmą, kurį tu suteiki jam, pasibeldęs į duris? Ar ne? Kaip įvertint žmogaus palengvėjimą, kai pagaliau gali kažkam išsipasakot? Nesudėsi į jokias ataskaitas. Kaip įrašyti į ataskaitą tą akimirką, kai žmogus, jau praradęs bet kokią viltį, nusišypsojo dėl to, kad tu jį savo jaunatviška rankele paglostei? Ne viską gali suskaičiuoti, bet tai ir nėra svarbiausia. Pagaliau ne viskas, kas svarbiausia, ir turi būt suskaičiuojama. O čia ir yra ta maltietiška įdomi dvasia.
Pavyzdžiui, tas Jėzaus pasakymas: o ar už visų mūsų darbų dar yra tikėjimas? Ar Žmogaus Sūnus, atėjęs antrą kartą, ras tikėjimą? Irgi įdomus klausimas. Taip, jis ras puikias struktūras, jis ras puikius mūsų pastatus, išpuoselėtus, suremontuotus.
Atrodytų, kad Jėzus kalbėjo apie tą atkaklią našlę, apie teisingumą, apie maldą, o pabaigoj tas klausimas apie tikėjimą. Ir man atrodo, kad jis labai taiklus ir mums. Galim daug gražių darbų padaryti, galim organizuot, padėt, rūpintis kitais. Bet kartais verta ir savęs paklausti: o kas mus vis dėlto veda pirmyn link šitų darbų? Vien pareiga, įprotis, atsakomybė? Ar vis dėlto tas vidinis įsitikinimas, kad žmoguje, kuriam padedam, sutinkam patį Kristų?
Ir jeigu mūsų tie darbai kyla iš mūsų tikėjimo, jie turi daug kartų didesnę prasmę. Tada, suklydus, daug mažiau nusimenama. Bet jeigu jie ateina ne iš tikėjimo, o iš paties savęs, asmens kaip asmens bandymo save realizuoti, tada mūsų klaidos mus labai nuvils ir mums suteiks tikro skausmo. Bet kai tu darai dėl Dievo, galvoji: ne aš darau. Viešpatie, jeigu aš suklydau, aš nekaltas, tu taip man sureguliavai, aš čia nekaltas. Ir tada bus daug paprasčiau viskas.
Turbūt Maltos ordino esmė ir yra ne vien geri darbai, bet tikėjimas, kuris tampa geru darbu. Ir galbūt todėl mums taip svarbu susitikt čia, prie altoriaus. Ne tam, kad pasidžiaugtume, kokie geri esam, ir ne todėl, kad atliktume kažkokią pareigą. O tam, kad tiesiog prisimintume, iš kur visa tai prasidėjo ir dėl ko visa tai verta tęsti.
Šiandien norėčiau, kad iš šito mūsų susitikimo išsivežtume, tarp visų savo daugybės projektų, mąstymų, galvojimų, net ne dar vieną užduotį, ne kažkokį įsipareigojimą ir ne jausmą, kad kažkas turėtų dar geriau vykti. Jūs ir taip daug darot. Viešpatie, kai paskaičiavo tas valandas savanorystės, tuos darbus – taigi čia tūkstančiai yra! Norėčiau, kad išsivežtumėt paprastą džiaugsmą, kad esam kartu, kad pagaliau turim vieni kitus, kad mūsų gyvenime yra žmonių, dėl kurių verta kartais atsisakyti ir patogumo tam, kad galėtume susitikti. Aš manau, kad yra tokių gražių bendrysčių. Kaip tenka kartais girdėti: neturiu kam paskambinti, o norėčiau pasipliurpt, pasišnekėt. Kam? Maltiečiui savam paskambinsiu. O tas irgi mielai pašnekės, gi savas skambina. Nesvarbu, į kurį Lietuvos kampelį paskambinsiu, bet juk maltiečiui skambinu. Tas šeimos pojūtis.
Kai kitą kartą belsimės į vieno ar kito žmogaus duris, verta prisiminti ir šios dienos evangelijos našlę. Ji beldėsi, nes norėjo būti išgirsta, o mes beldžiamės todėl, kad norim pasakyti: mes tave girdim. Ir galbūt čia yra mūsų maltietiško pašaukimo didysis grožis.
Ir dar kartą pagalvokime apie vieną dalyką. Mes dažnai sakom, kad einam pas žmones nešti vilties. Labai gerai, viskas teisinga. Bet kiek kartų patys iš jų sugrįžom, daugiau parsinešdami, negu nunešėm? Juk jeigu būtų atvirkščiai, galbūt jau seniai būtų išsekusios tos baterijos. Kartais iš žmogaus, kuris beveik nieko neturi, išmokstam dėkingumo. Iš tokių žmonių išmokstam matyti paprastus dalykus, kurie mums atrodo savaime suprantami, o kitam atrodo kažkas tokio nuostabaus, nepakartojamo, nes jisai yra gautas iš nuostabaus žmogaus rankų. Ir galbūt gražiausia mūsų tarnystėje yra tai, kad ne visad aišku, kuris kuriam daugiau duoda. Tai ir linkiu, mielieji: nesiaiškinkit, kuris kuriam daugiau duoda.
Ką reikia, tą parašykit ataskaitoj – popierius viską iškentės. Svarbu, kad liktų santykiai, šeimyniškumas ir galimybė paskambint. Ir aš, naudodamasis proga, kol visi dar klausotės ir nemojuojat rankom, kad užteks, nes jau sušalom, noriu padėkot už tas gražias žinutes, už tuos gražius skambučius, kuriuos laikas nuo laiko sulaukiu, nesvarbu, kuriuo paros metu. Tuo metu visaip būna, bet vis tiek maltietis savas. Kaip čia, žmogau? Tikrai ačiū už tai.
Būkime toliau ta graži šeimyna. O šeimynai, žinot, kaip blynus kepa gaspadinė: visko ten būna, ir dūmų, ir spragėsių, ir apsiplikom rankeles, ir kartais ne taip viskas tvarkingai pavyksta. Ale svarbu, kad šeimyna pavalgo ir sako: kaip skanu! O jeigu dar visą katilą košės išlaižo… Tarp kitko, žinot, tokių košių skaniausia yra ta, kuri prie katilo prikibusi. Jeigu kam teko vaikystėj ragaut tokių košių, tai sveikinu su vaikyste.