Visas šviesiausias Josvainių gyventojų būrys, sukviestas Kultūros centro darbuotojų, drauge su seniūnija ir parapija, susirinko paminėti šios iškilios šventės.
Sveikinimo žodyje klebonas teigė, jog niekas neatsiranda savaime, kažkas už visų reiškinių stovi, juos įtakoja ir lemia. Vasario 16-oji, galima drąsiai teigti, buvo subrandinta didžiojo vyskupo ir švietėjo Motiejaus Valančiaus dvasios ir pastangų. Nuskurdusią, beraštę, prasigėrusią, neviltyje skęstančią tautą jis pajėgė pakelti tikėjimo, dorybės ir švietimo galia. Jam talkino jo kunigai, parapijos, daraktoriai, knygnešiai, dvarininkai, valstiečiai. Bažnyčia ant savo rankų šio vyskupo ir kunigų pastangomis nešė lietuvių tautą, ją pastatė ant kojų, suteikė stiprią dorybinę ir vertybinę tapatybę.
Vėliau prelato Krupavičiaus įvykdyta žemės reforma esmingai sumažino bežemių ir mažažemių skaičių, davė pagrindą kaimo klestėjimui.
Vasario 16-osios Lietuva per tuo 22 nepriklausomybės metus atnešė gražių vaisių, davė nuostabų impulsą, kuris buvo jaučiamas dešimtmečiais tarp emigracijoje gyvenančių ir okupacijoje atsiradusių lietuvių. Tuometinis kaimas, tautinė kultūra, parapijos žydėjo, lietuviai turėjo stiprią tapatybę, kuri tautos išlikimui yra absoliučiai esminga.
Dabartinė atkurtoji nepriklausoma respublika teigia esanti tos Vasario 16-osios tesėja. Deja, tas teiginys kelia daug abejonių, nes nei tokios tapatybės, nei tokios kultūros, nei tokios demografijos ji nebeturi. Ji žengia kosmopolitizmo bei liberalizmo bekele į niekur. Kadaise šaunusis tautinės mokyklos iniciatorius ir švietimo ministras prof. Z. Zinkevičius buvo nušalintas, o drauge ir jo norėta Vasario 16-osios Lietuvos tąsa. Ypač to tęstinumo nebejaučia kaimas ir jos parapijos, jo pasigestame Lietuvos mokyklose.
Vysk. M. Valančius tuomet kvietė šviesuomenę burti visuomenę, kad paveiktų dauguomenę (liaudį – minią). Jis suprato, kad kieno rankose yra švietimas, to rankose yra tautos likimas. Deja, švietimo politiką jau daug metų vykdo neįsitikinę tautiečiai, todėl toks formuojasi tautos likimas – su silpna tapatybe, kuri turi didelės reikšmės ir jos demografijai.
Šiuos metus Seimas paskelbė vysk. Motiejaus Valančiaus metais. Lietuva jam amžinai skolinga, bet dar nepakankamai dėkinga, atmenanti ir gerbianti.
Parapija restauravo bažnyčios sandėliuke užmestą siuvinėtą Vyčio paveikslą, kuris dabar kabo klebonijoje. Jis kviečia į kovą už tautinę tapatybę, atsinaujinimą, vysk. Valančiaus skelbtuosius idealus.