Spalis – Rožančiaus maldos mėnuo, kviečiantis kasdien kalbėti šią maldą ir apmąstyti tikėjimo paslaptis. Paskutiniųjų amžių popiežiai ir šventieji kvietė ją praktikuoti. Marijos apsireiškimuose išgirstame teiginį, kad ši malda yra dvasinė taikos palaikymo ir sugrąžinimo priemonė.
Rožančius turi savo istoriją. Kviečiame su ja susipažinti.
Rožančiaus raida
III a. Šv. Paulius iš Tebų maldai naudojo akmenėlius, kuriuos metė iš vieno indo į kitą.
Apie IV a. Atsirado virvelės su mazgeliais arba pervertomis sėklomis ir kaulavaisių kauliukais.
XI–XIV a. Maldos virvelės paplito ir buvo naudojamos „Tėve mūsų“ maldai skaičiuoti 50, 100 ar 300 kartų. Iš to kilo pavadinimas „poteriai“ – iš lotyniško Pater noster. Ant virvelės buvo suverti medžio, kaulo ar rago karoliukai.
1273 m. Seniausias pavaizduotas maldos vėrinys su 158 karoliukais yra ant tamplierių ordino vienuolio Gerardo antkapio. Viduramžiais rožančius neturėjo kryželio, jį puošė nedidelis bumbulas.
XV a. – Renesansas. Atsirado Rožančiaus paslaptys, todėl karoliukai suskirstyti grupelėmis. Jas skyrė didesnis „Tėve mūsų“ karoliukas. Paplito paprotys pridėti kryželį arba medalikėlį.
Baroko epocha. Rožančiaus vėriniai pasižymėjo prabanga, priminė papuošalus ir buvo gaminami sudėtingomis pynimo bei auksakalystės technikomis. Naudotos miniatiūrinės kaukolės, primenančios mirtį – memento mori. Atsirado ir rožančiaus žiedai, nešiojami ant piršto.
XIX a. – pramonės era. Rožančių tapo lengviau gaminti, jis plačiai paplito. Karoliukai buvo daromi iš stiklo, metalo ir pirmųjų sintetinių medžiagų.
XXI a. Vyrauja minimalizmas ir praktiškumas; naudojamas plastikas, nailonas ir kitos sintetinės medžiagos.
